Italiano Farmacia on line: comprare cialis senza ricetta, acquistare viagra internet.

Untitled-

MARCIALIO EPIGRAMOS TEATRAS
Skirmantë Packoèinaitë-Birþietienë
Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto lektorë
Ðios publikacijos tikslas yra glaustai apþvelgti Laiðkas skamba kaip savotiðkas literatûrinis ma- romënø epigramø autoriaus Marcialio poetiniø nifestas. Nors jis nëra pakankamai iðsamus, bet kûrinëliø ryðá su antikinio teatro komikos for- palieèia nemaþai autoriui, kaip epigramø kûrë- momis. Tai ne tyrëjo primetamas ryðys: mintá jui, aktualiø srièiø: santyká su kûrybos objektu, apie galimus sàlyèio taðkus kelia uþuominos pa- pirmtakais ir tradicija, epigraminës kûrybos tu- ties poeto kûryboje, jo supratimas apie epigra- rinio ir formos ypatumus, potencialius skaity- mos juoko pobûdá kaip labai artimà romënams tojus. Kartu visas ðis áþanginis tekstas ágyja ryð- áprastiems karnavaliniø ðvenèiø vaidinimams.
kø apologetiná atspalvá: poetas ið anksto siekia Problema nëra plaèiau tirta. Ði publikacija taip atsakyti kritikams á galimus kaltinimus dël jo pat nepretenduoja á detalø tyrimà, greièiau tai poezijos laisvumo, nepadoriø eiliø. Norëdamas tik klausimo iðkëlimas, reikalaujantis ádëmes- pasiteisinti, jis ieðko precedentø, ankstesniø pa- vyzdþiø, kad skaitytojø akyse atrodytø nekaltas.
Romënø poetas, epigramos klasikas Markas Ið jø Marcialiui ypaè svarus atrodo epigraminës Valerijus Marcialis (40–104 m.) laiðke, kuris at- kûrybos ir mimø vaidinimø sugretinimas. Mar- lieka áþangos á jo XII epigramø knygø rinki- cialis pabrëþia, kad jo kûrinëliai skirti tik tiems ná1 funkcijà, kalba apie savo kûrybos principus.
skaitytojams, kurie ápratæ stebëti Floros ðventësvaidinimus (Epigr. I praef. 15–16: Epigramma- 1 Formaliai laiðkas priklauso I epigramø knygai, ta- èiau svarbiausi Marcialio tyrinëtojø darbai, skirti visai po- gos epigrama kalba apie poetà kaip plaèiai þinomà bûtent eto kûrybai ir konkreèiai ðiai knygai (plg. Ludwig Friedla- savo epigramine kûryba (tai þymusis Marcialio prisistaty- ender, Einleitung, in: M. Valerii Martialis Epigrammaton mas: Hic est quem legis, quem requiris, / Toto notus in libri. Mit erklärenden Anmerkungen von L. Friedlaen- orbe Martialis / Argutis epigrammaton libellis: / Cui, lec- der, 2Bde, Leipzig, 1886, Nachdruck: Amsterdam: Ver- tor studiose, quod dedisti / Viventi decus atque sentienti, / lag Adolf M. Hakkert, 1961, 50–67; Mario Citroni, M. Vale- Rari post cineres habent poetae (Epigr. I 1). Ið Marcialio rii Martialis Epigrammaton liber. Introduzione, testo, kûrybos matyti, jog jam tikrai nëra bûdingas gyrimasis, apparato critico e commento, Firenze (Biblioteca di jis greièiau yra kuklus ir ironiðkas poetas, todël pareiðki- studi superiori 61), 1975, nuo XIX) paþymi, kad ði áþan- mai apie pagarsëjimà visame pasaulyje (aiðku, turimas ga yra sukurta vëliau iðleistam keliø knygø rinkiniui.
omenyje romëniðkasis orbis terrarum, t. y. pasaulis, kur Tokià mintá suponuoja ir tekstiniai duomenys: vargu ar þengia skaitanèio romëno koja), kurá autoriui atneðë bû- publikuodamas paèià pirmàjà epigraminës kûrybos kny- tent ðmaikðèiø epigramø knygelës, apie jau turimo ne gà, autorius kalbëtø apie savo kûrybos principus bûtuo- bet kokio, o uolaus (studiosus) skaitytojo jam gyvam ju laiku, kurá skaitytojas aptinka jau pirmajame áþangos esant suteiktà tokià ðlovæ (decus), kurios retai ir po mir- sakinyje (Epigr. I praef.: Spero me secutum in libellis ties sulaukia poetai, paèioje pirmosios knygos pradþioje meis tale temperamentum, ut.). Taip pat pirmoji kny- ta illis scribuntur, qui solent spectare Florales). vaizdþiai siûlomas epigraminës kûrybos ir mi-Tokiems grieþtiems kritikams kaip Katonas2 po- mo panaðumas. Mimas3 – specifinë antikinio te-etas, nors ir mandagia, konjunktyvine, forma atro vaidinimø rûðis, kurios pagrindà sudarë bui-uþdraudþia þengti á savo teatrà, o jei jau áþengtø, tinës, daþnai juokinanèios ir satyrinës scenelës.
tegu stebi: non intret Cato theatrum meum, aut Siekiant maksimalaus natûralumo, artimumosi intraverit, spectet (Epigr. I praef. 16–17). Ðià realiam vaizdui, mimai buvo vaidinami be kau- mintá jis dar kartà akcentuoja epistolinæ áþangà kiø, juose pasirodydavo ir moterys aktorës. Norsbaigianèioje epigramoje, kurioje kreipiasi á Ka- egzistavo ir literatûrinës mimo formos4, jis bu-tonà ir ironiðkai klausia, ko ðis, þinodamas ðventø vo pirmiausia svarbi antikinio teatro dalis, glau-Floros vaidinimø laisvumà, atëjæs á teatrà, gal dþiai susijusi su kultiniais apeigø kompleksais,tik tam, kad iðeitø (Epigr. I praef. 19–22). Pana- ið esmës atskleidþianti Antikos juoko kultûrà.
ðus ásivaizduojamo teatro vaizdas kuriamas ir Fundamentalus, daug medþiagos talpinantisII epigramø knygos áþangoje: kritiðkas skaityto- H. Reicho darbas5 bando visà antikinës ir Vi- jas stebi autoriaus kûrinius lyg pasirodyti áveda-mus aktorius, sakosi sëdás tarp tø þiûrovø, kurie 3 Gr. m½moV – „mëgdþiotojas“ (aktorius), bet platesne riksmais prieðtarauja autoriaus sumanymui prasme – „mëgdþiojimas“, t. y. natûralistinë scenelë ið(Epigr. II praef. 10–11: Ego inter illos sedeo qui 4 Seniausias mums þinomas mimø kûrëjas – V a. pr.
protinus reclamant). Taigi matome, kad savo kû- Kr. Sicilijoje gyvenæs Sofronas, mimus taip pat kûræs ir rybà poetas prilygina teatriniams pasirodymams, jo sûnus Ksenarchas (tai suformavo nuomonæ, jog mi-kvieèia skaitytojus á savo epigramos teatrà.
mas – primityvi pirmiausia vakariniø graikø komikos forma (V. Ðilkarskis, Graikø literatûros istorija I, Kau- Ðias Marcialio uþuominas galima interpre- nas: Humanitariniø mokslø fakulteto leidinys, 1938, tuoti dvejopai. Pirmiausia – paties autoriaus aki- 260); mimus primena keturios ið Teokrito (III a. pr. Kr.) idiliø (II (scholijai nurodo, kad, kurdamas ðià idilæ, Te- okritas rëmësi bûtent Sofrono mimu (Athen. XI, 480 2 Katonø ðeimos atstovai romënø literatûroje simbo- B), X, XIV, XV (A. Kudulytë-Kairienë, Paaiðkinimai, lizuoja moraliná idealà, kurá geriausiai apibûdino dory- kn. Teokritas, Idilës. Epigramos, Vilnius: Aidai, 2000, biø kompleksas, paèiø romënø ávardytas kaip virtus Ro- ad loc.)); taip pat aiðkesná vaizdà apie mimà galime susi- mana; tarp kitø dorybiø èia svarbiausios buvo gravitas ir daryti ið kito helenistinio kûrëjo Herodo mimjambø – severitas, jø rûstûs simboliai nuolat minimi ir Marcialio: cholijambu paraðytø mimø, atrastø XIX a. pabaigoje tai Catones (mini daþniausiai, apie penkiolika kartø, pvz., (È. Ì. Òðîíñêèé, Èñòoðèÿ àíòè÷íoé ëèòåðàòóðû, Ìîñêâà: Epigr. I praef. 16; Epigr. V 51; VI 32; IX 28; XI 5 ir t. t.), Âûñøàÿ øêîëà, 1988, 220–222; Í. À. ×èñòÿêîâà, Ýëëèíèñ- Curii (Epigr. I 24; VII 58; IX 27 etc.), Camilli (Epigr. I òè÷åñêàÿ ïîýçèÿ, Ëåíèíãðàä: Èçäàòåëüñòâî Ëåíèíãðàäñêîãî 24; IX 27; XI 5), Fabricii (Epigr. VII 68; X 73; XI 5 óíèâåðñèòåòà, 1988, 133–136); I a. pr. Kr. Romoje mimus etc.), Fabii (Epigr. VI 64; VII 58). Èia Marcialis daro kuria Decimas Laberijus, kilæs ið raiteliø luomo (neeili- aliuzijà á visiems jo amþininkams gerai þinomà istorijà nis atvejis, nes mimai vaizduoja þemøjø sluoksniø gyve- apie Katonà Utikietá, atëjusá á Floralijø vaidinimà 55 m.
nimà, o mimø aktoriai – þemakilmiai, trupiø vadovai pr. Kr. Ðià istorijà detaliai uþfiksavo Valerijus Maksimas: daþnai atleistiniai vergai (Â. Â. Ãîëîâíÿ, Èñòîðèÿ àíòè÷íîãî eodem (Catone) ludos Florales, quos Messius aedilis òåàòðà, Ìîñêâà: Èñêóññòâî, 1972, 357), ádomus Svetoni- faciebat, spectante populus ut mimae nudarentur postu- jaus pasakojimas apie Cezario rengtas pramogas, kurio- lare erubuit, quod cum ex Favonio amicissimo sibi una se pasirodydavo ir kilmingø ðeimø palikuonys, tarp jø sedente cognosset, discessit e theatro, ne presentia sua minimas Laberijus, suvaidinæs savo paties mimà, bet Ce- spectaculi consuetudinem impediret. Quem abeuntem zario apdovanotas ir nepraradæs teisës priklausyti raite- ingenti plausu populus prosecutus priscum morem ioco- liø luomui (Iul. 39), romëniðkø mimø autorius buvo ir rum in scaena revocuit, confessus se plus maiestatis uni atleistinis vergas Publilijus Siras: pirmojo þinome apie illi tribuere quam sibi universo vindicare (Val. Max. II keturiasdeðimt pjesiø pavadinimø bei trumpø fragmen- 10.8). Èia, beje, ávykis pateiktas pozityviai, juntamas tø, antrojo kûryba beveik visai neþinoma, jis buvæs grei- autoriaus pritarimas Katono elgesiui: jis iðëjæs ið teatro, kad savo buvimu nevarþytø publikos, stebinèios áprastà 5 H. Reich, Der Mimus. Ein litterar-entwicklungs- ðiai ðventei apsinuoginusiø mimø vaidinimà. Marcialis ðá geschichtlicher Versuch, 2Bde, Berlin: 1903, Nachdruck: ávyká interpretuoja visai prieðingai.
duramþiø juoko kultûros istorijà papasakoti per tiniu vaizdu12. Pats mimas lieka neatskiriamamimo istorijà, parodydamas juoko formø peri- ðvenèiø, simbolizuojanèiø amþinàjá laiko vir-mamumà, teisingai akcentuodamas juoko ir kû- smà, gyvybës ratà, nuolatinæ mirties ir gyveni- niðkøjø pradø jungtá bei jà iliustruodamas ne tik mo kaità, dalis: galbût ne visi sakraliniai ele- verbaliniais, bet ir archeologiniais vaizduojamo- mentai ir simboliai tebëra suprantami imperi-jo meno radiniais6.
nës Romos pilieèiui, bet jie iðlaikomi, suvokia- Marcialio laikais imperijos Romoje mimas mi kaip bûtinybë. Linksmiausios romënø ðven- iðstumia ið scenos beveik visas dramines rûðis.
tës – Saturnalijø, paþyminèiø besibaigianèius ir Nors tebevaidinamos tragedijos, daþniau pasi- vël prasidedanèius metus, nenutrûkstamà laiko renkamos tik kai kurios jø scenos, atliekamos ratà, laisvë, persirenginëjimas, pasikeitimas vaid-arijos7, ypaè svarbus tampa prabangus, áspûdin- menimis, karnavalas suteikia galimybæ atsipa-gas kûriniø pastatymas, dekoracijos, iðorinis laiduoti, nusimesti vieðø ir asmeniniø pareigø vaizdas. Daþniausiai tokie vaidinimai atpasako- naðtà, o kartu sukuria karnavalizuotà13 literatû-davo, ðokiu ar dainavimu atvaizduodavo senà- rà: jai suvokti reikia ypatingo, ðventinio, nusi- sias tragedijas. Ið to laikotarpio mums iðliku- teikimo, ji pripildyta karnavalo pasaulio logi- sios Senekos tragedijos buvo skirtos ne vaidinti, kos: laisvo familiaraus kontakto tarp þmoniø, o recituoti, t. y. garsiai skaityti8. Ið komiðkøjø profanacijos, þaidþiant aukðèiausios valdþiosdraminiø formø vis dar vaidinamos palijatos, simboliais, menkinant, þeminant juos, pirmiau- togatos9, bet uþ jas populiaresnës buvo atelanos sia verbalinëmis priemonëmis; sujungia antino- ir ypaè mimai. Pats mimas pasikeièia, neretai miðkas vertybes: tai, kas kilnu, su tuo, kas þema;tampa sudëtingu sceniniu painaus siuþeto kûri- tai, kas iðmintinga, su tuo, kas kvaila. Tokiai li- niu; daþniausios jo temos – santuokinë neiðtiki- teratûrai priklauso ir poeto Marcialio epigra-mybë10, plëðikø nuotykiai11. Taigi siekiama pa- mos, kuriø knygos pirmà kartà skaitytojus pa-veikti þiûrovà dar realistiðkesniu, net natûralis- siekë bûtent Saturnalijø ðurmulio metu14. Bet net ir dviprasmiðkumui pakanèioje ðventës at-mosferoje mûsø poetas jauèia bûtinybæ pasitei- 7 Svetonijus vaizdþiai pasakoja apie Nerono pomëgá pasirodyti scenoje: jis atlikdavæs tragedijø arijas su kaukë- 12 Þinoma, kad seksualinës scenos tapo labai atviros, mis, kurios buvusios panaðios á jo paties veidà (Ner. 23).
o jau minëtame Laureolo mime imperatorius Domicia- 8 Antikos þmogus kitaip ir neskaitë, tik balsu (todël nas ásakë nukryþiuoti tikrà plëðikà (J. Carcopino, Daily daug dëmesio autoriai skirdavo garsiniam kûrinio skam- Life in Ancient Rome, London: 1941, 231). Ðá faktà besiui), o recitacijø metu veikalai daþniausiai bûdavo mini ir Marcialis vienoje ið Reginiø knygos epigramø 9 Vëlgi Svetonijus mini Afranijaus togatos „Gaisras“ 13 Bachtino terminas, M. Bachtin, Dostojevskio po- pastatymo Nerono laikais detales: atrodo, kad scenoje etikos problemos, Vilnius: Baltos lankos, 1996, 143–163, iðties degë namas, o aktoriams buvo leista viskà neðtis taip pat labai plaèiai knygoje apie Rabelais ir Viduram- nuo scenos lyg ið tikro gaisro (Ner. 11).
þiø bei Renesanso kultûrà: Ì. Ì. Áàõòèí, Ôðàíñóà Ðàáëå 10 413 Oksirincho papirusas pateikia mimo, kurio è íàðîäíàÿ êóëüòóðà ñðåäíåâåêîâüÿ è Ðåíåññàíñà, Ìîñêâà: pagrindinë veikëja, pamilusi vienà savo vergø, rezga ávai- rias pinkles, „scenarijø“ (tekstas ið W. Beare, The Ro- 14 Pats Marcialis linksmai suðunka: clamant ecce mei man Stage, London: 1964, nuo 314): veikia septyni ‘Io Saturnalia’ versus (Epigr. XI 2.5). Dauguma Marcia- veikëjai, bet pagrindinës atlikëjos – archimimës – vaid- lio tyrinëtojø sutinka, kad beveik visos poeto epigramø meniui skiriama maþiausiai vietos. Tai leidþia daryti ið- knygos pasirodë apie metø pabaigà (þr. Friedlaender, vadas apie improvizavimo laisvæ mime.
50–67; M. Citroni, IX; N. M. Kay, Martial Book XI. A 11 Vienas þymiausiø ðios temos vaidinimø buvo Lau- commentary, London: 1985, 1; J. P. Sullivan, Martial: reolus – mimas apie „nesugaunamà“ plëðikà Laureolà, the unexpected Classic. A Literary and Historical Study, minimà net krikðèioniø II–III a. raðytojo Tertuliano.
sinti dël savo kûrybos þaismingumo: savo epig- þanro prigimtá. Pavyzdþiui, III epigramø knygo-ramø pobûdá jis aiðkina artimumu mimams, pir- je jis sakosi áspëjæs drovià skaitytojà17 apie savomiausia pabrëþia, jog, kurdamas epigramas ir knygeliø turiná, bet ji vis tiek jas skaitanti, taèiauparinkdamas gana nepadorius þodþius, naudo- jei ji esanti ir mimø þiûrovë, galinti skaityti, nesjasi verbaline mimø laisve (mimicam verborum èia nerasianti nieko, kas bûtø nepadoriau nei licentiam (Epigr. VIII praef. 11))15. Pats poetas mimas (Epigr. III 86, 4: Non sunt haec (epig-nurodo, kad turi omenyje Floralijø mimus. Lu- rammata) mimis improbriora). I epigramø kny-di Florales – tai pavasario ðventë, skirta romënø gos vienoje ið áþanginiø epigramø (Epigr. I 4)þydëjimo ir augmenijos deivei Florai, ðvenèia- Marcialis pakartoja pradþios laiðko temà, tik jauma nuo III a. pr. Kr.; nuo 173 m. pr. Kr. ji tapo kreipdamasis á svarbiausià adresatà – imperato-kasmetinë. Imperijos laikais Ludi Florales buvo riø: ðio autoriaus eiles reikia skaityti taip patðvenèiama ðeðias dienas (nuo balandþio 28 iki nusiteikus, kaip ir stebint þymiausiø mimø pa-geguþës 3 dienos). Tai buvo seksualinio laisvu- sirodymus; 35 epigramoje pabrëþia, jog laisva mo dienos, o ðventës metu vaidinamuose mi- epigramø kalba – tai jø lex – bûtinos meno tai-muose vietoj aktoriø pasirodydavo laisvo elge- syklës, jos negalima atsisakyti, kaip negalima ap-sio moterys (meretrices), kurios pasirodymø me- rengti Floralijø vaidintojø, tik tokios jos suteikiatu apsinuogindavo. Atrodo, kad pasitaikydavo skaitytojui malonumà18. Taip pat galima rasti ke-nemaþai ir þodinio nepadorumo16, kuris buvo letà epigramø, kurios panaðios á mimø sceneles,bûdingas visoms su atgimimo, derlingumo, ap- sakykime, Epigr. X 75 – mimuose populiari sàva-sivalymo ritualais susijusioms ðventëms.
davimo tema; Epigr. IX 68 – scena ið mokyklos Dar kelis kartus Marcialis mini Floralijø mi- gyvenimo; Epigr. VIII 17 – kliento ir advokatoderybos dël atlygio uþ atstovavimà teisme. Epi- mus, bet visada norëdamas apginti savo kûri- gramose daþnai pasitaiko ir dialogø, bet kalbëti nius, árodyti, kad nekuriàs nieko naujo, nepado- apie juos kaip apie kûrinio artumo dramai bruo- resnio, labiau þeidþianèio moralines jo bendra- þà netikslu, nes paèiai epigramai bûdingas dialo- pilieèiø nuostatas nei priimtini ir jau iðgyventi giðkumas: autorius kuria ásivaizduojamà pokal- sakraliðkoje ðventës erdvëje reiðkiniai, per su- bá su savo personaþais ar pats ásiterpia á toká fik- gretinimà siekdamas paaiðkinti paèià epigramos tyvø pokalbá, pareikðdamas savo paradoksalià, ne- tikëtà nuomonæ, ir taip gimsta sàmojis.
15 Reikia paþymëti, jog poezijos laisvumo pateisini- Kitas teatrinës erdvës atsiradimo ávadiniuo- mas romënams áprastø ir mëgstamø mimø stiliumi yra se knygø tekstuose, metaforiðko kvietimo á epig- knygos, adresuotos tiesiogiai imperatoriui Domicianui, áþangoje: tai vykæs diplomatinis þingsnis – sugretinti epi- ramos teatrà interpretacijos kelias atvedë prie gramas su mimais, kuriø gerbëjas buvo ir pats imperato- samprotavimø apie Marcialio kûrybos ir Nau- rius, o þymus to meto mimø aktorius Lotynas net buvæs, pasak Svetonijaus (Dom. 15), Domiciano patikëtinis, josios komedijos panaðumà19. Iðties, nors ne- kasdien praneðdavæs jam miesto naujienas (Lotynà ne kartà mini ir Marcialis (Epigr. I 4,5; II 72,3; III 86, 3 etc.), o Epigr. IX 28 – tai Lotyno epitafija, ðlovinanti Ið bûdvardþio casta matome, kad turima omenyje moteris, greièiausiai kilmingos ðeimos matrona.
18 Epigr. I 35, 10–11: Lex haec carminibus data est 16 Plg. Lact. Inst. I 20,10: celebrabantur illi ludi iocosis, / ne possint, nisi pruriant, iuvare.
covenienter memoriae meretricis cum omni lascivia, nam 19 Þr. E. Skwara, Teatr Marcjalisa, w: Epigram grec- praeter verborum licentiam, quibus obscenitas omnis ki i ùaciñski w kulturze Europy, Poznañ: Wydawnictwo effunditur, exuuntur et iam vestibus populo flagitante Naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1997, meretrices, quae tunc mimarum funguntur officio, et in 189–197. Nedideliame praneðime nemaþai taikliø pa- conspectu populi usque ad satietatem impudicorum lu- stebëjimø, daugiausia jis skirtas atrasti paraleliø tarp Mar- minum cum pudendis motibus detinentur.
cialio vaizduojamø ir Naujosios komedijos personaþø.
daug þinome apie komedijø-palijatø, tiesiogiai kës leisdavo atskleisti tam tikro tipo þmoniø naudojusiø graikø Naujosios komedijos siuþe- bruoþus. Menandras buvo Aristotelio sekëjo irtus, pastatymus Marcialio laikais, galima teigti vëlesnio Likëjaus vadovo Teofrasto mokinys, otam tikrà artimumà. Pats poetas savo Mûza pa- vienintelis mus pasiekæs Teofrasto darbas – eti- sirenka bûtent komedijos deivæ Talijà (Taleijà) nis veikalas „Charakteriai“ – skirtas ávairiemsir ne kartà á jà kreipiasi: praðo jam skirti epigra- þmoniø tipams apraðyti: þmogaus vidinës savy-mø kûrëjo palmæ (Epigr. IV 23); skelbia savo bës atsispindi ir jo iðorëje, taigi susiformuoja fi- kûrybos priklausomybæ „þaismingajai Talijai“20 ziniø duomenø kompleksas, kuris atitinka tam (Epigr. VII 17); nusivylæs savo, kaip raðytojo, tikrà charakterá. Mûsø Marcialis taip pat renka-amatu (nes ið jo pelnosi duonà), liepia savo glo- si savo personaþus su kolekcininko gyslele: jisbëjai Talijai suplëðyti jo knygas (Epigr. IX 73) ir vengia asmeninës invektyvos, o jo satyrinës, pa-t. t. Taip pat artimas Marcialio ir Naujosios ko- èios ðmaikðèiausios epigramos pajuokia tam tik-medijos kûrëjø, pirmiausia graiko Menandro, rus tipus, bruoþø rinkinius. 17 ið 44 Naujosiospoþiûris á savo vaizdavimo objektà. Marcialis komedijos kaukiø priklausë moterims22: dau- ne kartà pabrëþia, kad jo objektas ir ákvëpimo giausia heteroms ir jaunoms merginoms, kelios ðaltinis yra gyvenimas ir þmogus: jis kvieèia skai- senëms ir vergëms. Marcialio epigramose taip tyti eiles, kuriose pulsuoja tikrasis gyvenimas pat daug paèiø ávairiausiø moterø: èia sutiksi-(Epigr. X 4,7: hoc lege, quod possit dicere vita: me ir Naujojoje komedijoje populiarø þmonos „meum est“), kur kiekvienas puslapis kvepia personaþà23, taip pat laisvo elgesio moterø24,þmogum (idem 10) ir gyvenimas gali atpaþinti daug dëmesio skiriama iðorei, ypaè defektams25.
pats save (Epigr. VIII 3, 20: Agnoscat mores vita Nemaþai poeto kûryboje ir ðykðtuoliø26, medi-legatque suos); taip, jis raðàs pajuokianèias ei- kø27, smuklininkø28, juristø29, net kirpëjø30, ku-rie pasirodo ir europinëje komedijoje.
les, bet poetà labiausiai domina tik ydos, jam Taigi Marcialá galëtume sieti su dviem anti- nerûpi uþgauti konkreèiø þmoniø (X 33, 9–10: kinës draminës komikos formomis: jis pats pa- Hunc servare modum nostri novere libelli, / par- brëþia savo artimumà mimams, turëdamas ome- cere personis, dicere de vitiis). Tokios nuostatos nyje pirmiausia savo epigramø leksikà, mimams labai artimos ir Naujajai komedijai: visuotinai bûdingà verbaliná laisvumà, o satyrinës Marcia- þinomas Aristofano Bizantieèio suðukimas: lio epigramos turi nemaþai bendrumo su Nau- „Menandrai ir gyvenime! Kuris kurá mëgdþio- josios atikinës komedijos humanizmu, nes pir- jate?“21 Á Naujosios komedijos scenà autorius miausia pats poetas yra nusiteikæs atspindëti ap- taip pat neiðvesdavo garsiø asmenø, jie netapda- link verdantá gyvenimà.
vo juoko ðaltiniu: bûdingos ðios komedijos kau- 22 Ï. Ëåâåê, Ýëëèíèñòè÷åñêèé ìèð, Ìîñêâà: Íàóêà, 1989.
Beje, pasirenka Mûzai apibûdinti bûdvardá lasci- Epigr. I 62; II 56; V 61; VI 31; 39; XI 7 etc.
va (Epigr. VII 17, 4) – taip poetas apibûdino ir savo Pavyzdþiui, Epigr. I 34; II 34; X 68 etc.
epigramø kalbà – lasciva verborum veritas (Epigr. I pra- Pavyzdþiui, Epigr. II 33; III 93; XI 102; XII 23 ef. 9–10); bûdvardis lasciva Marcialio tekstuose dau- giaspalvis, nelengvai perduodamas vienu þodþiu, atrodo, Ryðki tokiø epigramø koncentracija jau I knygoje: kad èia svarbiausias erotinis jo atspalvis, taigi epigramø kalba – þaismingas (bet ir iðdykæs, patvirkæs, neþabotas, begëdiðkas) þodþiø atvirumas.
Vertë D. Dilytë (D. Dilytë, Antikinë literatûra, EPIGRAM THEATRE BY MARTIAL
Skirmantë Packoèinaitë-Birþietienë
S u m m a r y
The article deals with the poetry of famous Roman same kind as Floralia mimes and contains the force epigramist Marcus Valerius Martial (Marcus Valerius Martialis (41–104). In some epistolary prefaces to his Next possible device is to compare epigrammatic books of epigrams (e.g. to I epigram book, as well as heritage of Martial with the New comedy. The history to II epigram book) he creates the ambience of the of this comedy begins in the end of the IVth B. C.
theater and it looks as he is inviting his reader to the century in the Greece, but Roman writers of the IInd epigram theater. These passages provide two potential century B. C. took the most greatest pieces and adap- ted them to the Roman life. These comedies were First, Martial himself explains the nature of the interested in the life of the common people, presen- epigram comparing it with the mime. Mime is a part ting the different types and characters, showing first of the ancient comic theater and was the most popular of all the vice and making it commic. Martial as well kind of performance in the Imperial Rome. Also mi- declares being interested in the different taints and is mes’ performance was a part of some Roman religious going to satirise them, not somebody personal. He is festivals, especially to those sacred to the deities of showing a lot of characters simmilar to the personages changing time, fertility, nature revival, such as Satur- of the New comedy, such as niggards, whores, drun- nalia, Floralia. Our poet tells, that epigram is of the kards, charlatans, bad teachers, doctors, cooks etc.

Source: http://www.literatura.flf.vu.lt/wp-content/uploads/2011/11/Lit_46_3_69-74.pdf

Outlines or making some order to your paper

Outlines or making some order to your paper Now that you and your paper have spent some time together, you are ready to begin planning the order of it. It isn’t important to follow a strict formal outline, but it is important to you and the success of your paper to have some sort of order to follow as you begin writing. What follows are some examples of designing order for your paper. Pl

Our lady

PEACE SUNDAY Our Lady This Sunday is Peace Sunday, the annual day of prayer for peace. Pax Christi is an international Catholic movement for peace. They encourage Catholic Christians to try to take responsibility for peace in their own lives and in the world. Every year, Help of Christians Pax Christi helps to promote Pope John Paul’s annual World Peace Message on Peace Sunda

Copyright © 2010-2014 Drugstore Pdf Search